Kai tik žmogus pirmą kartą prisitaikė judėti po nuodėmingąją žemę ne karštakošiškai judėdamas savo galūnėmis, o valdydamas mechanines transporto priemones, jam iš karto atsirado poreikis išsiaiškinti santykius su kitais tokiu pat būdu judančiais kaimynais. Rungtyniavimo dvasia, atkeliavusi iš senovės graikų olimpiadų, riterių turnyrų ir santykių aiškinimaisi urvuose, dalinantis grobį, iš karto įsiveržė ir po dūminančių gremėzdiškų savaeigių dėžių masyviais kapotais ir privertė vairuotojus, dėvinčius odines pirštines bei nešiojančius didžiulius, kvailai atrodančius akinius, varinėti savo šviežiai gimusius žirgus, kad galėtų patirti greičio malonumą ir pavalgydinti persekiotojus dulkėmis. Užtikrintai galima pasakyti, kad autosportas gimė tą akimirką, kai kelyje pirmąkart susitiko du automobiliai, ir mirs tik tada, kai žmonija galutinai nuspręs atsikratyti šiais išties genialiais išradimais.

Visgi mūsų tikslas - ne istoriniai autolenktynių tyrinėjimai, o bandymas paaiškinti, dėl kokių priežasčių, rodos, fiziškai ir psichologiškai pilnaverčiai žmonės, metę kasdienius darbus, laksto kaip pamišėliai po miškus ir laukus, rizikuodami užbaigti gyvenimą savižudybe, bando automobilį, komfortišką ir patogią transporto priemonę paversti mažai tinkamu normaliam važiavimui drebančiu ir rėkiančiu agregatu, iššvaistydami, beje, neapsakomai daug pinigų, nervų ir brangaus laiko.

Autosporto varžybos labai įvairiapusės. Jose galima pamatyti pakilimą ir techninio progreso nuopolį -nuo Formulės-1 revoliucinių technologijų, gimstančių gigantiškose laboratorijose su aerodinaminiais vamzdžiais, iki surūdijusios dildės, kuria Pranas Šustrus drėgname ir šaltame garaže galanda ant kelio savos gamybos įsiurbimo vožtuvą. Autosporte šalia ralio komandų, prisotintų tonomis atsarginių detalių ir prietaisų, kurias aptarnauja dešimtys kvalifikuotų mechanikų, galima pamatyti ir porą alkanų, bet užsispyrusių entuziastų, pagaminusių tamsiame pogrindyje pusiau standartinį golpą iš pavogto metalo laužo. Autosporte greta egzistuoja ir didelis daugiamilijoninis verslas su visais savo atributais - reklamomis, vadyba, konkurencija ir monopolijomis, ir karštakošiška ubagiškų 300 litų paieška startiniam mokesčiui apmokėti bei pirkimui dviejų „bonkų“ smirdančio 92-tro benzino... Stebėtina kita. Esant absoliučiai skirtingoms sąlygoms, diametraliai priešingoms galimybėms bei visiškai nesugretinamiems lygiams - kiemo lenktynininko Juozo moralinis pasitenkinimas, sugebėjus su apdaužytu prarūdijusiu „žiguliuku“ pasiekti finišą užvažiavimo ant estakados I-o autobuso parko varžybose, gali būti žymiai didesnis negu Miko Hakineno džiaugsmas, laimėjusio su Maklarenu Brazilijos Grand Prix, arba Kolino MakRėjaus džiaugsmas su Subaru Impreza WRC, tapus Pasaulio ralio čempionu. Tik įsisamoninus šį paradoksą, galima suprasti šio reiškinio esmę ir pabandyti atsakyti į klausimą „kam?“

Nekalbėsime apie visas autosporto rūšis, o apžvelgsime tik autosporto Karalienę - ralį, ne dėl to, jog ignoruojame ar mažiau mylime žiedines lenktynes ar „dragerių“ varžybas. Paprasčiausia ralis yra daug arčiau daugiamilijoninės vairuotojų armijos ir pagal techninį mašinų paruošimą, ir pagal pilotavimo techniką. Be to, ralio varžybos vyksta bendro naudojimo keliuose, o ne ant specialaus autodromų asfalto ar išdžiūvusio druskos ežero dugno. Ralis - artimiausia realiam gyvenimui autosporto šaka, funkcionuojanti kaip serijinių automobilių tobulinimo laboratorija ir vairavimo meistriškumo mokykla.

Todėl aptarsime tik dvi svarbiausias rūšis.

Mėgėjų ralis

Mėgėjų ralyje gali dalyvauti visi, kas netingi - nuo sporto meistro iki naujoko, užvakar gavusio teises po trečio bandymo išlaikyti KET egzaminą. Vienintelė dalyvavimo sąlyga: vairuotojo pažymėjimas ir automobilis, kuris turi atitikti KET reikalavimus. Prieš startą (kartais iš anksto) tokių ralių ekipažams duodama legenda, kurioje stenografiškai aprašytas važiavimo maršrutas su nurodytais laiko kontrolės (LK) punktais ir kitomis sutartinėmis žymomis. Legendoje pažymėti LK punktai bei orientyrai ir atstumai tarp jų, padedantys sportininkams nenuklysti nuo kelio ir nenuvažiuoti į Onutės vienkiemį. Sportininkai taip pat gauna maršrutinę kortelę, kurioje nurodyti visi LK punktai ir važiavimo nuo vieno iki kito punkto laiko normos. Visa trasa suskirstyta į kelias atkarpas, kurios prasideda ir baigiasi LK ir turi savo laiko normatyvą. Pavyzdžiui, trasos ilgis - 300 km, kuriuos reikia nuvažiuoti per 600 minučių, tačiau iš tikrųjų maršrutinėje kortelėje nurodyta, kad tie 300 km išskirstyti į 3 ruožus - 100, 150 ir 50 km t.y. judėjimas nuo LK0 (0 km) iki LK1 (100 km) per 200 minučių, nuo LK1 iki LK2 (250 km) per 300 minučių ir nuo LK2 (250 km) iki LK3 (300 km, finišas) per 100 minučių. Tikslus atvykimo laikas fiksuojamas kiekviename LK, o startas kitame ruože duodamas tarytum iš naujo. Tai vadinama kintamuoju grafiku, pagal kurį šiuo metu vyksta visos ralio varžybos. Už pavėlavimą ar atvažiavimą per anksti kiekviename LK ekipažui skiriamos baudos minutės, kurios ir lemia nugalėtoją - kas turi mažiau baudų, tas ir laimi.

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo šitaip paprasta, jog tampa nesuprantama, kaip ekipažai tarpusavyje varžosi. Ir išties - atvažiuok laiku į LK, „gauk nulį“ baudos ir... O jeigu visi šitaip visa šutve pradės važinėti į nulius? Kas tada? Visi taps čempionais? Teoriškai taip. O, kad neįvyktų tokių kuriozų, organizatoriai stengiasi visaip apsunkinti vargšų sportininkų - mėgėjų važiavimą. Mėgėjų ralyje taikomi žemiau išvardinti apsunkinimai, be kurių nugalėtoją tektų nustatinėti burtų keliu.

Ralio trasą sudarinėja išsilavinę žmonės, virtuoziškai įgudę dirbti kompiuteriu. Dažnai, nesukdami sau galvos, maršrutinėje kortelėje jie nurodo visiškai „nenormalų“ vidutinį greitį tarp LK. Įsivaizduokite, kad jums reikia važiuoti klaidžiu vingiuotu keliu 88 km per valandą greičiu! Be to, jūs turite nenuklysti nuo iš anksto nematyto kelio, nurodyto „legendoje“, būti nesugautam policijos inspektoriaus (pervažiavimuose privaloma laikytis KET), be to, jūs išdidžiai nevažiuosite keliu vienas, kelyje bus ir skubančių sodininkų su priekabomis ir žmona ant dešiniosios sėdynės, kuri baksnos vyrui pirštu į šoną, kai tik jis pamėgins atlikti kokį nors manevrą... Tačiau toks ir yra organizatoriaus tikslas - beveik visi „veža vėlavimą“ ir, suprantama, skirtingus rezultatus. Vis dėlto šių pasityčiojimų iš sportininkų ir jų automobilių pasirodo maža, taigi papildomai trasose įvedami papildomi sunkumai.

Vienas iš tokių yra kontrolės punktai (KP), t.y. teisėjų automobilis, stovintis trasoje tarp LK ir fiksuojantis kontrolinėse kortelėse visus pravažiuojančius pro šalį lenktynininkus, kad šie, norėdami sumažinti atstumą ir vidutinį greitį, nenukirstų kelio, įžūliai ignoruodami legendos nurodymus. Pasiklydę ir, ypač gudrūs, dalyviai, neturintys KP atžymos, išbraukiami iš įskaitos, ir gali važiuoti namo. Vis dėlto visiškas pasityčiojimas, sugalvotas vien tam, kad startinį mokestį sumokėjusiems dalyviams, išliktų prisiminimas, palydimas keiksmažodžių, neginčijamai yra slaptas kontrolės punktas (SKP). Šie spąstai ypatingai apsukriems ekipažams - tai teisėjų automobilis, stovintis netikėčiausioje vietoje, kurioje reikia sustoti ir gauti laiko atžymą kontrolinėje kortelėje. Toliau pradeda veikti sudėtinga skaičiavimo sistema, kurios esmė: kiekvienas SKP punktas yra trasoje tiksliai žinomu atstumu nuo LK pradžios, o taisyklėse nurodyta, kad ekipažas negali viršyti vidutinio greičio (nurodyto važiavimo grafike) daugiau negu 10 procentų. Vadinasi, vėluoti į SKP galima, kiek tik širdis geidžia, o štai pernelyg greitiems ekipažams, atvykusiems į šį punktą anksčiau nustatyto laiko (-10% iš jo) negailestingai skiriamos baudos sekundės už kiekvieną paskubėtą minutę. Pavyzdžiui, nuo LK3 iki LK4 yra 60 km, o nustatytas atvykimo laikas į LK4 - 60 minučių. Už 30 kilometrų yra SKP, taigi pagal taisykles jūs neturite teisės atvykti į jį anksčiau negu 27 min. (30 min. grafikas 3 min. (10%)). Jeigu lenktynininkai, išsprogdinę akis, į SKP atlekia per 26 min. - jie gauna 60 baudos sekundžių. Paskubėtų minučių ir baudos sekundžių santykis nustatomas kiekvienų varžybų papildomuose nuostatuose. Štai tokia aukštoji matematika, be to, skaičiuoti visas tas nesąmones lenktynininkams tenka, sėdint ne prie kompiuterio kabinete, o ankštame, drebančiame ir kartais tamsiame automobilyje per trumpą laiko tarpą... Tiesą sakant, naivių ralistų, kurių viduriai tiesiog persiverčia nuo saldžios palaimos, stebint per TV Makineno ir Saintso fantastiško grožio ir nerealios kontravimų ir driftų atlikimo technikos, kankynės nesibaigia.

Kad dalyvių užduotis nebūtų vien tik karštligiškas važiavimo krypties ieškojimas ir grafiko laikymasis, ralio organizatoriai sugalvojo šitos sporto rūšies esminės idėjos pagyvynimą, kuris galų gale po truputį nukonkuravo anksčiau minėtą pagrindą, ir tapo bene lemiamu varžybų faktoriumi. Ralio nuostatų laidotoju tapo papildomos rungtys, kurias dalyviai iš karto pervadino „dopais“. Šių papildomų rungčių esmę sudaro rungtys tarp LK su savo (arba sugretinto su LK) startu, finišu ir nuimamo laiko fiksavimu.

„Dopų“ įvairovę nuo paprasčiausios slalomo rungties, kurioje reikia apvažiuoti tris padangas ir finišuoti bazėje, iki sudėtingo greičio ruožo su tramplinais žvyro karjere, lemia tik organizatorių fantazija ir papildomi nuostatai.

Labiausiai paplitusios liaudyje papildomos rungtys yra: tikslus važiavimas - laiko norma, slalomas, sprintas, pakilimas į kalną, figūrinis važiavimas, greituminis manevravimas.

Ciniškiausios dalyvių atžvilgiu yra tikslaus važiavimo papildomos rungtys. Cinizmas pasireiškia suktose užduotyse ir absoliučiai kvailose taisyklėse. Šio išsityčiojimo iš žmogiškojo orumo esmę sudaro PR užduotis, kai trasos ilgis nenurodytas (startas legendoje nurodytas, o finišas - ne) ir sportininkai priversti važiuoti tam tikru nustatytu vidutiniu greičiu, nežinia kiek. Nukrypstant nuo nustatyto režimo, kaip „į pliusą“, taip ir „į minusą“, galimas vėlavimas arba skubėjimas finiše, išreikštas laiko vienetais, kurie atitinka baudą, pridedamą prie ekipažo bendro baudų balanso. PR vidutinis greitis nurodomas kelio ženklais maršrutiniame lape. Paskutinis principas yra kur kas bjauresnis, nes priverčia lenktynininkus konvulsiškai trukčioti, pastoviai persiskaičiuoti ir koreguoti savo vidutinį greitį, bandant išlaikyti jį daugmaž tokį, koks nurodytas maršrutinėje kortelėje. Be to, šių pastangų nepakartojami aksesuarai yra pačių lenktynininkų, šliaužiančių trasoje 30 - 40 km/val. su šalmais (GR reikalavimas), išvaizda, nekreipiant dėmesio į nuostabos pilnus žvilgsnius droviai juos lenkiančių sodininkų su statinėmis ir šaldytuvais bagažinėse.

Nors pagrindinis krūvis atitenka šturmanui, kuris pastoviai turi perskaičiuoti ir kontroliuoti važiavimo greitį, tačiau liūdesys dėl „atvežtų“ į finišą minučių ir sekundžių visapusiškai veikia ir pilotą.

Kadangi tikrieji greituminiai ruožai mėgėjų raliuose yra uždrausti dėl būtiniausių automobilio apsaugos elementų nebuvimo ir neuždaromų trasų, organizatoriai sugalvojo būdą, kaip sportinininkams pakelti lenktynių dvasią, kad šie pasijaustų esą lenktynininkai, o ne didžiagalviai matematikai su kalkuliatoriumi ir laiko matuokliu rankose. Šitie „dopai“ vadinami režiminėmis lenktynėmis - tai su žinomu startu ir finišu trasoje atmatuotos atkarpos, kuriose reikia važiuoti ne lėčiau organizatorių nustatyto laiko, be to, skubėjimas nepenalizuojamas. Suprantama, jog nepaisant taisyklių, kurios draudžia iš anksto nustatyti tokį tempą, esant kuriam sportininkai bus priversti viršyti greituminį režimą, numatytą šitame kelio ruože KET, lenktynininkai pralekia režiminėse lenktynėse su pastoviai prispaustu prie pat grindų greičio pedalu, kad nors tokiu būdu kompensuotų pažeminimus greituminiuose ruožuose su laiko norma.

Sportininkai, dalyvaujantys mėgėjų raliuose, mėgsta slalomus, organizuojamus gatvėse ir miesto, gyvenviečių aikštėse, stebint, neretai ir išgėrusiai, žmonių miniai. Suktos „gyvatėlės“, išdėstytos tarp labirinto kūgių iki soties leidžia pilotams stebinti susirinkusius žoūrovus specifiniais vairavimo įgūdžiais ir driftais, „užmušti gumą“ ir pribaigti standartinį variklį, ir visa tai daroma, nekreipiant dėmesio į tai, jog slalome 99 - se atvejuose iš šimto laimi tas, kas važiuoja ne efektingai, o labiau besilaikantis geriausios trajektorijos. Beje, ir patys slalomai (jeigu, žinoma, nepasiklysite) suteikia paprastai minimalų pranašumą. Todėl tokios rungtys priskiriamos ralio šou.

Kartais ralio organizatoriai leidžia „pažaisti varikliui“ sprinte - trumpų distancijų varžybose arba pakilimo į kalną lenktynėse (kalnų lenktynėse). Atrodytų, jog mėgėjų ralis - nuobodus renginys ir labiau primena važiavimo į gimtąjį kaimą ir buhalterinių skaičiavimų mišinį, tačiau nepraėjus per šias kankynes sunku suprasti esmę šitos rūšies autosporto. Daugelis ralistų - mėgėjų seniai pakeitė primityvius spidometrus nešiojamais kompiuteriais, o detalės mėgėjų automobiliams vis dažniau tiekiamos ne iš ubagiškos naudotų atsarginių detalių rinkos, o iš sportinių komandų boksų. O dėl emocijų, atsirandančių tokių rungtynių eigoje, jų užtenka su kaupu.

Sportinis ralis

Būtent šį ralį vadina „Autosporto karaliene“. Tikriausiai visai pelnytai. Nors mes ir gerbiame autokrosą, žiedines lenktynes ir panašias varžybas, tačiau negalime nepastebėti jų atitrūkimo nuo „gyvenimo“, labai specifinio automobilių paruošimo, vairavimo technikos ribotumo. Profesionalų ralis nepaprastu būdu sutelkia savyje visas autosporto rūšis, o pagal priartėjimą prie realių sąlygų paprasčiausiai neturi sau lygių. Suprantama, standartinė Subaru arba Toyota - apgailėtinas atitikmuo tų monstrų, kurie startuoja Pasaulio arba Europos čempionatuose, bet visgi ji labiau palyginama su jais nei F-1 bolidas su kelioniniu automobiliu arba krosinis bagis su džipu. Be to, negalima pamiršti, kad naujausios technologijos, gimusios laboratorijų gilumose, kuriose gaminami ralio automobiliai, dažnai beveik be pakeitimų pritaikomos serijiniamas modeliams. Prisiminkite diskinius ir ventiliuojamus stabdžių diskus, dujinius amortizatorius, karterio apsaugas, kaltinius ratlankius, vairo traukes ir t.t., ir pan. iki begalybės. Tas pats ir dėl vairuotojų paruošimo. Ralio pilotas taip pat jaukiai jaučiasi ir ant asfalto, ir ant žvyro, ir ant sniego, ir ant ledo, ir ant smėlio, ir balose. Tokiu universalumu (o kuo gi daugiau, jei ne pagal jį apsprendžiamas vairuotojo meistriškumas?) negali pasigirti nei bebaimiai formulės lenktynininkai, nei pašėlę krosinininkai.

Profesionalų ralis nuo mėgėjų ralio skiriasi tik nežymiai - tie patys LK, tiesa, netekę, klastingo slapto kontrolės punkto, su tuo pačiu „kelio mokesčiu“ už vėlavimą ar skubėjimą. Skirtumas - profesionalų ralyje stipriausieji išaiškinami greituminiuose ruožuose. Kartais čia taip pat dėl susirinkusios žiūrovų minios viena iš užduočių būna slalomai, bet esminis „dopas“, dėl kurio gaminami superautomobiliai ir leidžiamos milžiniškos pinigų sumos, yra Jo Didenybė Greituminis Ruožas (GR). Kadangi maršrutiniai dokumentai išduodami dalyviams iš anksto, ir jie turi galimybę tinkamai susipažinti su trasa, surašyti „dopo“ stenogramą, tai vėlavimai profesionalų ralyje pasitako labai retai ir dažniausiai tai būna iškilusių kelyje techninių sunkumų pasekmė. Greituminis ruožas - tai nuo starto (dažnai jis sugretinamas su LK, laikas iki kito LK skaičiuojamas nuo GR starto, o ne nuo laiko, pažymėto prieš tai buvusiame LK) iki finišo legendoje ir maršrutinėje kortelėje pažymėta atkarpa, kurioje už kiekvieną buvimo sekundę ekipažui skiriama bauda. Be to, važiavimo greitį GR apsprendžiama ne KET, o tik ekipažo galimybės maksimaliai greitai judėti erdvėje. Kad, pasibaigus raliui, kartu su nugalėtojų apdovanojimais nevyktų jokia gedulo ceremonija dėl žuvusių sportininkų, profesionalų ralyje yra nustatyti labai griežti reikalavimai automobilių saugumui ir lenktynininkų ekipiruotei, kartu su daugybe specialių techninių komponentų, aptartų FIA taisyklėse, ralių metu taip pat yra sustabdomas visų paralelinių kelių ir šalikelių bet kokių kitų transporto priemonių eismas. Visiškai suprantama, kad lekiant it akis išdegus, lemiamą vaidmenį vaidina ne tik ekipažo meistriškumas ir sudėtis, bet ir tas homologuotas geležies gabalas, kurį valdo lenktynininkai. Todėl visi ralio automobiliai skirstomi į paruošimo grupes, priklausomai nuo leidžiamo serijinio analogo patobulinimo, ir į klases, kurios nustatomos pagal tai, kiek „mililitrų“ yra po „kapotu“, o taip pat, ar yra turbina ar kompresorius.

Profesionalų ralio paprastumas akivaizdus - nevėluok (ir neskubėk) į LK ir „mink iki dugno“ „dopuose“. Paprasta, bet kiek reikia tam paaukoti fizinių jėgų ir moralinės stiprybės, iškęsti neišmanančiųjų patyčias, užsukti daugybę varžtų ir veržlių, pramušti biurokratinius bastionus, pravažiuoti šimtus tūkstančių kilometrų, lenkti galvas prieš rėmėjus, patirti nesėkmių ir pralaimėjimų.

Nedaugelis tai ištveria ir įžengia į šį neaprėpiamą ir nepakartojamą aštrių pojūčių ralio pasaulį.

Tačiau į jį įžengę, jau niekada nebesugrįžta atgal.